EGMONTAS BŽESKAS

Egmontas Bžeskas (g. 1974 m. Kaune) 1992 m. baigė Kauno dailės mokyklą. 1992-1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje ir įgijo magistro laipsnį. Nuo 1999 m. – Tarptautinio grafikos meno centro „Grafiken Hus“ Švedijoje narys. Surengė daugybę personalinių parodų: Lietuvoje, Švedijoje, Belgijoje ir grupinių: Lietuvoje, Čekijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir kt.

Dailininkas yra sukūręs naują grafikos techniką – naudodamas visas grafikos technologijas, kūrė meno kūrinius ant drobės (medžio raižiniai spaudžiami ant drobės). 1998 m. – agentūros „Factum“ įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą už didžiausią grafikos kūrinį „Labirintas“ (311 x 449 cm), apdovanotas diplomu. 1999 m. dailininkui paskirta Lietuvos Kultūros ministerijos stipendija.

„Egmonto Bžesko grafika – visai kitoks ženkliškos dailės pavyzdys. Dideliuose jo drobių formatuose (rekordas 14m²) dažniausiai įsitaiso vienas ar du objektai, bet ir šie sunkiai išsitenka erdvės rezervate. Lakoniška struktūra ir įtaiga kūriniai primena milžiniškus šmaikščius logotipus: jie puikuojasi plakatiška forma ir aiškiu piešiniu, yra informatyvūs, įtaigūs, sklidini optimizmo. Aktyviai signalizuoja žiūrovui ir energingai kimba į aplinką.

Bžesko priemonių arsenalas apsiriboja plėšria, belyte erdve ir keliais simboliais. Populiariausi vaizdiniai – žmogaus piktograma ir spiralė. Abu akivaizdžiai ignoruoja savo istorinę kilmę, geisdami būti panašūs į animacinius personažus. Dailininkas noriai jiems talkina, suteikdamas jiems persikūnijimo galimybę ir elastingą gyvatės plastiką. Žmogus virsta spirale, spiralė – sraige, sraigė – žmogumi, žmogus – labirintu, pastarasis – akmeniu ir t.t.” (…).

Bžeskas elgiasi kaip prietaringas pirmykštis dailininkas (kuriam rūpėjo pavaizduoti tik svarbiausias kūno vietas), tačiau šiuokart pakitusi vertybių skalė: vyrauja burnos ir atraminės galūnės. Šių siurrealistinių naujadarų plastikoje regima atvirkštinė eiga: ne ženklas virsta gyvu personažu, o redukuotos antropomorfinės formos virsta ženklu (beje, išsaugodamos ryškius charakterius. (…) Autorius žavisi savo tvarinių iracionalumu, kaip galimybe atverti energijos “kanalą”. Šiam tikslui labiau pasitarnauja išcentrinė suspaustos spyruoklės jėga – įvairios manipuliacijos pamėgtąja spirale. Ir žinoma aitrios spalvos; jų santykis su juoda automatiškai kuria konfliktinę situaciją. Vitališką plastiką kiek aptramdo tik kompoziciniai dariniai, dažniausiai paisantys centro ir kitų klasikinių normų”.

-Nijolė Adomonytė