PETRAS LINCEVIČIUS

Mano kūrybą galima apibūdinti filotopijos ir genius loci sąvokomis. Pirmoji, apibrėždama konkretų mąstymą, įsišaknijusį konkrečioje vietoje – gimtojoje žemėje, suteikia galimybę pozicionuotu ir įvietintu mąstymu įsitraukti į universalių ir globalių kontekstų apmąstymą. Antroji – skirta konkrečių vietovių analizei, jų unikalumui ir vietos dvasiai. Kūryba man yra kalba, kuria galiu išreikšti fenomenologines konkrečių vietų bei daiktiškosios ir materialiosios kultūros analizės patirtis, kurios nukreiptos į lokalaus identiteto globalioje visuomenėje temos analizavimą.

Tapau remdamasis tiek natūra, tiek redukuota realybe. Tapau iš nuotraukų, kurias nusifotografuoju ar randu įvairiuose archyvuose. Mane žavi fotografijose užfiksuotas momentas. Tai tarsi laiko fosilija, sauganti informaciją apie praeitį. Tapydamas iš nuotraukų įsikūniju į archeologo, ieškančio artefaktų (tačiau nežinančio, ar tikrai kažką suras) vaidmenį. Taip fotografija šiuo, apibrėžtu laiko momentu, tampa atsargiai kasinėjama žeme. Tapydamas visus fotografijos apmąstymus, atvaizdus ir įspūdžius stengiuosi perteikti ant drobės, todėl labai atidžiai nagrinėju kiekvieną fotografijos – konkrečiu momentu užfiksuoto laiko – milimetrą. Užbaigtas paveikslas – šio tyrimo dokumentas.

Paveiksluose retai vaizduoju žmones. Tapau materialų pasaulį, fotografijose užfiksuotus, žmonių sukurtus objektus. Manau, jog žmogaus sukurti ar naudojami daiktai gali geriau jį apibūdinti, o jei objektas buvo naudojamas ilgą laiką, jis tampa šeimininko tęsiniu. Dažnai daiktai ar vietos išlieka ilgiau nei jų šeimininkai. Istorija – tai materialių dalykų kolekcija.

Tapybos proceso metu įvyksta identifikavimasis su vaizduojamuoju objektu. Šis vyksmas – „archeologinis radinys“, įvykstantis mintyse, ir padedantis pratęsti laikotarpio, vietos ar istorijos interpretacijas. Man šis procesas – esminis būdas suprasti dabartį.

Svarbiausiu aspektu tapybos procese išlieka spalva ir jų tarpusavio dermė. Tapybos darbuose siekiu išgauti spalvų spindesį arba kitaip tariant paveikslo plokštumoje sukurti oro virpėjimo iliuziją, kuri būtų nuoroda į tapybą iš natūros, nors tapau remdamasis fotografijomis.

Idėjos mano kuriamam menui kyla iš pastangų apibrėžti save mus supančioje multikultūrinėje aplinkoje. Ši aplinka, jos istorija ir kultūrinė atmintis yra pagrindiniai paieškos laukai, o tapyba – šios paieškos priemonė.