VLADAS KARATAJUS

Vladas Karatajus gimė 1925 metų liepos 28 dieną Vilkaviškyje. Baigęs pradinę mokyklą ir šešias Lazdijų bei Ukmergės gimnazijų klases 1942 metais būsimasis dailininkas įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją. Ją baigęs 1946 metais įstojo į Vilniaus dailės institutą ir po kelerių metų pateko į profesoriaus Vytauto Mackevičiaus vadovaujamą Figūrinės kompozicijos ir portreto studiją. 1952 metais baigęs institutą jaunasis dailininkas buvo pakviestas jame dėstyti. 1965 metais Vladui Karatajui buvo suteiktas docento vardas, vėliau jis tapo profesoriumi, o nuo 1968 vadovavo Tapybos katedrai.

Menotyrininkė Airida Grivačiauskaitė rašo: „Karatajus – koloristas, tikintis beribėmis spalvos galimybėmis. Subtilus spalvos pojūtis, gebėjimas portretuose, peizažuose bei natiurmortuose panaudoti jos ekspresyvumą ir dekoratyvines galimybes dera su subtiliu kompozicinės darnos, paveikslo struktūros pojūčiu. Portretiškumas, natūralumas, koloristika ir kompozicijos darna – tai keturios pagrindinės kategorijos, apibūdinančios menininko kūrybą. <…>Vladas Karatajus – lietuviškosios tapybos mokyklos, turinčios gilias istorines šaknis, atstovas, plėtojantis realistinio portreto tradicijas. Būtent portreto žanras, atskleidęs beribes realybės pažinimo galimybes, savitai pažymėjo visą dailininko kūrybos kelią. Dailininkas nuolat sprendė psichologinio portreto problemas. Jis visada rėmėsi klasikinio portreto principais ir vidine intuicija. Portretuose atsispindi individualus kiekvieno žmogaus pajautimas, nuoširdus bendravimas su juo, ne tik panašumo, bet ir kiekvieno sudėtingo dvasinio gyvenimo, charakterio įvairumo bei individualybės iškėlimas, portretuojamojo būdingų savybių išryškinimas. Portreto turinys – tai vaizduojamos asmenybės psichologijos sklaida, kuriai paklūsta visa kompozicijos struktūra – nuo portretuojamojo komponavimo plokštumoje, judesio fiksavimo iki spalvinės gamos. <…>Gamta ir grožis – vienas pagrindinių dailininko įkvėpimo ir kūrybinio atsinaujinimo šaltinių, traukos objektas, todėl svarbią vietą jo kūryboje užima peizažai ir natiurmortai. Juose taikomi realizmo principai, bet veržimasis prie gamtos niekada nenuvedė dailininko iki grynojo natūralizmo. Daugeliui Karatajaus peizažų ir natiurmortų nesvetimas impresionistiškas pasaulio suvokimas, akimirkos fiksavimas. Menininko peizažas savo samprata artimas portretui: kiekvienam objektui dailininkas ieško individualizuotos charakteristikos, kuria savitą namo, miesto ar gatvės vaizdą. <…>Vladas Karatajus buvo ištikimas gamtai, žmogui ir sau. Dailininkas per penkis kūrybos dešimtmečius neprarado domėjimosi neišsemiamu žmogaus vidiniu pasauliu ir beribėmis meninio pažinimo galimybėmis.“