A.PAKALKA Praeities laiko beieškant

/

Tėvo 100-mečio sukakties proga dailininkas Arvydas Pakalka pristato tapybos parodą „Praeities laiko beieškant“ Apie istorinį laiką galima pasakoti įvairiai. Kol Lietuvos teatruose režisieriai apie šiandieną diskutuoja klasikinių pjesių transformacijomis, dailininkai renkasi kiek asmeniškesnį santykį su praeitimi. Fotografija, architektūra, pasauliniai tapybos šedevrai – viskas tampa reflektyviomis kūrybos aikštelėmis, leidžiančiomis tarp asmeninių patirčių ir praeitų epochų nutiesti universalius žmogaus būties apmąstymų tiltus. Vienas tokių autorių – Arvydas Pakalka. Vasario 10 d. Baroti galerijoje Klaipėdoje pradeda veikti simboliška tapybos paroda „Praeities laiko beieškant“, skirta atminti Lietuvos tremtinį, menininko tėvą Juozą Pakalką. Šiemet jam būtų suėjęs 100-to metų jubiliejus. Lietuviška meno panorama yra neatsiejama nuo menininko Arvydo Pakalkos (g. 1957) – tapytojo, grafiko, dėstytojo, padėjusio dailės pagrindus ne vienai Čiurlionio menų mokyklos ir privačios studijos mokinių laidai. Pats autorius debiutavo su žinoma 9-ojo dešimtmečio menininkų karta (Algiu Skačkausku, Arūnu Vaitkūnu, Vygantu Paukšte, Audrone Petrašiūnaite, Nomeda Saukiene, Ramūnu Čeponiu, Šarūnu Sauka...), pasitelkusią laisvėjančią raišką, Vakarų estetikos tendencijas su esamomis geopolitinėmis patirtimis, lietuvių menui būdingu regioniniu individualumu. Stiprią įtaką menininko kūrybinei pasaulėjautai ir plastinei išraiškai padarė ne tik revoliucinės valstybės nuotaikos, kūrimas besikeičiančių santvarkų akivaizdoje, bet ir studijos pas lietuviško modernizmo klasikus, tokius kaip Aloyzas Stasiulevičius, Leonas Katinas, Vytautas Ciplijauskas, Vincas Kisarauskas, Vincentas Gečas, Valentinas Antanavičius. Galbūt dėl to visai ne keista, kad net ir po keturiasdešimties metų kūrybinio kelio naujausioje menininko parodoje „Praeities laiko beieškant“ skleidžiasi lietuviškos koloristinės mokyklos tradicija – ypatinga raiškių spalvų ir Pakalkai būdingos subtilios šviesokaitos pajauta, tapybiškai laisva ir grafiškai dominuojanti linija, urbanistinio peizažo žanras. Įdomu ir tai, kad autorius atpažįstamo pasaulio formas padaro tokias geometrizuotai aptakias, žaismingai supaprastintas, o kartais ir iliuziškai labilias, kad jo kūrybą galime susieti tiek su Rytų tradicijomis, tiek su Vakarų kubistais-puristais, fovistais, siurrealistais ir primityvistais, pavyzdžiui, Georges Braque, Paul Klee, Joan Miro. Menininko kūrybai būdingas ir monumentaliosios dailės pradas, romantizmo pasaulėjauta. Po istorines Lietuvos, Prūsijos, ATR žemes keliaujantis dailininkas sukūrė daugybę istorine praeitimi alsuojančių kraštovaizdžių. Menininko dėmesio centre atsidurdavo pilys ir dvarai, gynybiniai ir sakraliniai bokštai, vokiškos stilistikos namai... tiltai, kviečiantys žiūrovą pakeliauti kartu po tai, kas daug metų buvo primiršta, bet šiuolaikinės visuomenės vėl po truputį aktualizuojama.  Tarsi atliepdamas į vaizduojamų architektūrinių objektų amžių ir įvykių kaitą, savo kūriniams Pakalka suteikia ypatingą drabužį: sueižėjusios, daugiasluoksnės paveikslų faktūros primena freskas, o savo spalviniu peršviečiamumu kartais perteikia vitražinį švytėjimą. Turėdamas platų pasaulio matymą ir istorijos cirkuliacijos pajutimą, autorius išsigrynino savitą, gerai atpažįstamą meninį stilių, kurio įtaigumu mažiau menininką pažįstantys žiūrovai turės progą įsitikinti jau visai netrukus ir Klaipėdoje . Dailininkas A. Pakalka parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 1982 m., kūryba pristatyta daugelyje šalių, tame tarpe – Vokietija, Lenkija, Rumunija, Švedija, JAV, Japonija ir t.t. Menininko darbų galima rasti įvairiose privačiose ir viešose kolekcijose: Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Gen. Jose de San Martin Vaizduojamosios Dailės muziejuje (Buenos Airės); KIWA dailės kolekcijoje (Kiotas), EASL (Ženeva) ir kt. Teksto autorė menotyrininkė Kamilė Pirštelytė