Eglė Kulbytė (keramika) NERISKOPAI | Augustas Bidlauskas (grafika) PO ŽMOGAUS
30 rugpjūčio, 2024 / 18 rugsėjo, 2024
E. Kulbytė "Neriskopai"
Keramikos technologija yra viena iš tų kaprizingųjų, turinčių savo įgeidžius, įnorius ir dažnai pasipriešinanti menininkui šukių pavidalu, ribojanti jį krosnies dydžiu. Tačiau žvelgiant į Eglės Kulbytės kūrinius, atrodo, ji puikiai sutaria su moliu, paversdama jį optiniu menu. Akivaizdu, kad šiems kūriniams reikėjo daugybės valandų metodiško darbo ir disciplinos. Paprastos, tarsi tarpusavyje nesusietos formos jungiasi per pigmentais spalvintų molių medžiagą, atskleisdamos įvairias jos galimybes. Tačiau šiame darbe labiausiai džiugina ne jaunos menininkės gebėjimas valdyti technologiją, o gebėjimas neužstrigti vien medžiagoje, siekis sujungti teorinę bazę su medžiagos tyrimu, su aiškia ir gerai suformuluota idėja, oparto estetiką aktualizuojant šiuolaikiniame kontekste. Sakyčiau, kad šis projektas yra puikus pavyzdys, kai teorija, tarkim Nerikomi technikos žinios ir idėja tampa neatsiejami nuo atlikimo. Grafinio dizaino pagrindai leido menininkei rasti savitą žiūros tašką keramikoje, todėl šis Kulbytės projektas, sukurtas naudojant spalvintą molį, plečia lietuviško keramikos lauko ribas.
Oparto meno pradžia siejama su Victor Vasarely kūriniu Zebras, sukurtu dar 1938 metais, vėliau optinis menas darė didžiulį įspūdį lietuvių menininkams, kai kurių kūrybinį kelią absoliučiai pakeisdamas. Jo pėdsakus galime matyti daugelio mūsų garsiųjų modernizmo kūrėjų darbuose, tarkim, Birutės Žilytės. Opartas darė įtaką ir sovietiniam dizainui, jo panaudojimas ne vaizduojamuosiuose menuose netgi buvo skatinamas. Taigi, šis judėjimas Lietuvos mene jau yra įleidęs šaknis, todėl menininkės kūriniai turi istorinius pirmtakus, tęsdami tradiciją jie yra net aktualesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kulbytės kūriniai ir veikia panašiai, kaip jau minėto Victor Vasarely kūriniai - emocinį efektą patiri iš pirmo žvilgsnio, o daug pasakoti apie optines iliuzijas yra apskritai sudėtinga. Optinio meno kūriniai sukurti veikti vienu efektingu smūgiu, tačiau šios meno srovės principų perkėlimas į keramiką leidžia pasimėgavimo laiką pratęsti - porceliano cilindrų raštai atsiskleidžia einant aplink juos, keramikos paviršius galima ir paliesti, o kadangi kūrinių eksponuojama visai nemažai, jie sukuria tarpusavio dialogus. Tačiau vis tiek opartas lieka meno rūšimi, kuri veikia vienu smūgiu, netikėtai, ilgam įsitaisydamas jau mintyse. /Dr. Aistė Kisarauskaitė/
A. Bidlauskas "Po žmogaus"
Ši Augusto Bidlausko paroda sudaryta iš dviejų anksčiau rengtų parodų „Po žmogaus“ ir „Tiek tos gamtos“. Bidlauskas - vienas iš jaunosios kartos grafikų, neatsisakančių grafikos, jis atkakliai dirba mecotintos technika. Technologijos įvaldymas menininkui suteikia ypatingą laisvę, leidžia jungti istorinių raižinių motyvus su dabarties aktualijomis. Tiesą sakant, daugelį dabartyje cirkuliuojančių istorinių motyvų lengvai galima priskirti šiuolaikinės popkultūros reiškiniams, tarkim Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija. Istorija kaip didžiulė žinių ir kartu pramanų tektoninė plokštė funkcionuoja dabartyje įvairiomis formomis, pakanka paminėti vieną baisiausių XXI a. karų - Rusijos agresiją Ukrainoje ir Putino bandymus ją pateisinti remiantis istoriniais žemėlapiais, kurie, beje, priskirtini grafikos lakštams.
Bidlauskas taip pat nestovi nuošalyje nuo geopolitinių procesų. Jo kūryboje istorinio kostiumo detalės, įvairūs personažai įtraukiami į šiuolaikybės diskursą, išryškinant jo keliamus klausimus ir problemas. Parodos pavadinimas aiškiai nurodo į posthumanistinę filosofiją, tačiau kaip geras kūrinys, ji talpina daugiau. Istoriškumo ir dabarties jungtims tarnauja klasikinė mecotintos technika, suteikianti grafikos atspaudams specifinio rafinuotumo. Jos dėka Adidas ženklas - trys juostelės ant drabužių, padėvėtas kilimas ar kiaurasamtis tampa vieningo pasakojimo dalimis. Nors gali pasirodyti, kad menininkui svarbiausi yra popkultūros ženklai, tačiau jam tai tik įrankis, kaip ir tradiciniam popmenui, kuris, supaprastintai sakant, koncentravosi į kasdienio vartojimo kritiką.
Kritikos pamušalas, įsiūtas į Bidlausko kūrybą, yra tik viena iš pasakojimo sudedamųjų, nes šis drabužis sudarytas iš daugybės audinių, o ekspresiją jam suteikia gyvų būtybių kūnai. Tokio drabužio kišenės pilnos pokštų ir graudulio, praeities ir ateities, kur mūsų jau nebus. Sakyčiau, kad ši paroda yra šimtasiūlė, menanti tolumoje griaudinčius pabūklus, rudenį išskrendančius paukščius ir kasdienę buitį virtuvėje, o kartu ji yra elegantiška lyg viduramžių liemenė, rankomis siuvinėta meistrų. /Dr.Aistė Kisarauskaitė/