REMIGIJUS TREIGYS
18 kovo, 2022 / 13 balandžio, 2022
Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra
Remigijus Treigys yra iš tų menininkų, kurių kūryba ne tik neatsiejama nuo jų asmeninės erdvės, bet šio santykio atskleidimas dažniausiai tampa centrine kūrinio tema arba pagrindu, ant kurio dėliojami subjektyvizuoti artimos aplinkos matymai. Į fotografiją perkeliamų erdvių dėmenys autoriui artimi ne tik fiziškai. Gal net svarbiau, kad visa tai, ką iš aplinkos jis atsirenka, rezonuoja emociškai, atspindi ir įprasmina individualias kūrėjo būsenas. R. Treigys ne kartą akcentavo, kad būtent Klaipėdos krašto architektūra – raudonų plytų vokiški namai, didesnę metų dalį ore tvyranti neperregima drėgmė – ūkanos ir rūkai, ištįsę horizontai tiesiogiai veikė jo pasaulėvoką ir formavo meninę raišką. Ko gero, dėl šios priežasties pradėjęs pažintį su istorinių peripetijų persisunkusia žeme čia jis ir pasiliko. Nors ir netikslu būtų teigti, kad autoriui itin svarbūs Klaipėdos krašto istoriniai aspektai, tačiau kažkuria prasme jie vis dėlto veikia kaip orientyrai, fotografinėje kūryboje kreipiantys į asmeninių patirčių paieškas. Atrodo, kad visus šiuos metus, trumpam išvažiuodamas ir vėl sugrįždamas į šį miestą ir kraštą, R. Treigys iš naujo permatuoja pažįstamus horizontus, fotoaparato objektyvu patikrina drėgmę ore, įvertina laipsniškus lygumų peizažų ir į tolį nusidriekusių medžių linijų pokyčius. Akivaizdu, kad šios vietos, ypatinga ir niekur kitur neaptinkama klaipėdietiška melancholija stimuliuoja jo vaizduotę, randa atitikmenis sąmonėje ir kažkurį laiką brandinta galop išsiveržia daugiasluoksne fotografine kalba. Taip randasi vizualūs R. Treigio pasakojimai. Kartais ilgesni, kartais trumpesni, niekada nenurodantys nei konkrečios vietos, nei tikslaus laiko. Toks pasirinkimas abstrahuoja erdves, objektus, niveliuoja laiką, nutraukia bet kokius saitus su dokumentiniu vaizdo pagrindu. Erdvė ir laikas čia svarbūs tiek, kiek paslankūs autorinei minčiai ir pajėgūs atskleisti asmeninį matymą.
Ir nors šiandieninės R. Treigio raiškos priemonės keičiasi, iš principo jo meninė kalba lieka nepakitusi. Net ir atsisakęs fotoaparato, jis naudoja tuos pačius principus – šviesos ir chemijos pagalba ant fotopopieriaus dėlioja savo minčių išklotines. Kartais daugelį metų naudotas medžiagas papildo akriliniais dažais ar ant kūrinio palieka subtilius grafitinio pieštuko prisilietimus. Nors dabartiniai jo kūriniai visiškai atitrūksta nuo realaus vaizdo ir įgyja savotišką autonomiją tikrovės atžvilgiu, jie lieka prie tų pačių „treigiškų“ horizontų. Autorius, kaip ir anksčiau plokštumą skelia į dvi dalis, formuoja nuo krašto iki krašto ištįsusias tolumas, o virš jų pakabina beveik neperšviečiamą dangų. Visa tai – jau ne realybė, bet asociacijų, minčių ir galbūt emocijų išraiška. Kaip nebūtų keista, ji labai artima lig šiol autoriaus kurtoms fotografijoms ir atrodo, kaip nuosekli kūrybos tąsa. Nors horizontai gilėja, tankėja įbrėžimai jautriame kūrinio paviršiuje, o juodi sluoksniai vietomis neperregimi, čia taip nėra nei vietos, nei laiko nuorodų. Tik peizažas ir nieko daugiau. - Danguolė Ruškienė
