Vytautas Tomaševičius

15 vasario, 2024 / 13 kovo, 2024

RAMYBĖ VIESULO AKY

Spalvingiems, lengva ironija persmelktiems darbams V. Tomaševičius įkvėpimo šį kartą sėmėsi ir iš tarpukario Lietuvos diplomato Oskaro Milašiaus poezijos bei regėjimų, ir iš pastaraisiais metais aplink siaučiančių įvykių viesulų.

Geopolitinės aktualijos ir intymusis gyvenimas autoriaus paveiksluose tampa dviem pagrindiniais poliais, aplink kuriuos sukasi šiandienės kasdienybės sūkuriai. Juos menininkas renkasi stebėti iš netikėčiausios ir kartu saugiausios vietos – vadinamosios viesulo akies, kurioje šviečia saulė, tvyro štilis ir ramybė.

Šį pasirinkimą jis įgarsina rašytojo Zurabo Džavachišvilio žodžiais: „Būnant tame taške, sunku, beveik neįmanoma patikėti, kad netrukus viskas pasikeis, užslinks naktis, audra, uraganinis vėjas naikins viską tavo kelyje“.

„Tai mano bandymas išlikti savimi, kad ir kas vyktų aplinkui“, – aiškina V. Tomaševičius, kurio darbuose žiūrovas nesunkiai atpažins politikos ir kino pasaulio žvaigždes, savita maniera kuriamus urbanistinius miegamųjų rajonų peizažus ir susitaršiusias neramių minčių raizgalynes.

Kaip pažymi menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė, universalus menininko siekis būti savimi reiškia turėti ir savo unikalią praeitį, ir unikaliai matyti dabartį. Dailininkas sujungia skirtingus laikus, taiko skirtingus raiškos būdus: realumo – abstraktumo, juodai balto – spalvoto, tapyto – spausto, tapyto – paišyto. Švelnias emocijas sudraskančios ryškiaspalvės detalės ir grafinių linijų raizginiai išryškina situacijos paradoksalumą, kviečia mąstyti, kurti savo pasakojimą ar bent šyptelti.

Tomaševičiaus kūryba visuomet išsiskyrė tam tikra aktualių socialinių reiškinių refleksija, suausta iš popkultūros elementų, skaitmeninio pasaulio vaizdų fragmentų, prisiminimų ir nuotaikų. Uostamiesčio žiūrovams pristatomoje XXVII personalinėje parodoje menininkas vėl tiria aplink siautėjantį pasaulį, bravūriškai kryžmindamas sovietmečio reliktus su meno aktualijomis ir popkultūros reiškiniais.