MONIKA PLENTAUSKAITĖ

1 liepos, 2022 / 26 liepos, 2022

BUDRUS MIEGAS

Budrus miegas – tai tapytojos Monikos Plentauskaitės parodos, tokiu pačiu pavadinimu, vykusios pernai Vilniuje (galerijoje „Meno niša“) tęsinys. Šįkart sapnai bei jų kūnai (t. y. paveikslai) nenutraukia savo kelionės ir tęsiasi naujoje ekspozicijoje Klaipėdoje, galerijoje „Baroti“. Budrus miegas – tai būsena, kurios metu išnyra vaikystės pasakų herojai, sufabrikuotų atpažįstamų bei nepažinių tapatybių likučiai, patiriami ryškiausi asmeninės ir kolektyvinės atminties scenarijai, tačiau čia siužetai lieka sukontroliuoti bei surežisuoti drobės paviršiuje, paverčiant tapymą it sąmoningą sapnavimą. Parodoje iškeliama reprezentacijos ir fiktyvumo problema – ieškoma skirtis tarp simuliacijos ir tikrumo bei keliami klausimai, susiję su patirties autentiškumo, atvaizdo daugiaplaniškumo, laikinumo ir identiteto paieškomis. Ekspozicija padalinta į dvi dalis - į budrią bei miegančią. Skylanti parodos ekspozicija leidžianti žiūrovui parodą patirti vaikštant per hipertikrovės kambarius ir tokiu būdu susikuriant individualų jos siužetą. (Šią pastraipą kaip ir noriu įterpti, tik nežinau dar, kokia ekspozicija bus, kaip pavyks:) Monika Plentauskaitė - yra jaunosios kartos tapytoja, baigusi Vilniaus dailės akademiją, jos kūrinių jau yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai , MO (Modernaus meno muziejus), “Lewben Art Foundation” ir kiti meno fondai. Tapyba galerijos „Meno Niša“ pristatyta Lietuvos ir užsienio meno mugėse. 2018 m. menininkė tapo vieno reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse – „Jaunojo tapytojo prizas”, nugalėtoja. Jau keletą metų Monika Plentauskaitė savo kūryboje plėtoja atminties, tapatybės reprezentacijos bei fotografijos ir tapybos fiktyvumo temas, kelia identiteto klausimus, atsakymų ieško praeities fotografijose. Nuo 2021 metų kuriamuose tapybos darbuose didelė reikšmė suteikiama plaukų leitmotyvui. Autorė, pasitelkdama klasikinės aliejinės tapybos priemones, plaukams suteikia vieną pagrindinių rolių savo paveikslų siužetuose. Čia jie atlieka metaforinį – simbolinį vaidmenį, perfrazuojantį atminties, tapatybės, materialumo, gyvybės, laikinumo ir moteriškumo temas. Paveikslams būdingas teatrališkumas bei režisūra, kuri įgauna siurrealizmo bruožų. Taip pat nevengiamos citatos/nuorodos į dailės istoriją, pasakas, autorės vaikystės artefaktus (žaislus, fotografijas, asmeninius privačius daiktus ir pan.), kurie kalba apie šiandienos reiškinius. Tapybos darbuose dažnai aptinkamas motyvų, vaizduojamųjų pozavimas, vaidybiškumas, puošnumas. Plaukų motyvas bei tekstūra naudojama ne tik atskleisti, bet ir uždengti, paslėpti – naujausioje paveikslų serijoje personažai anoniminiai – atsisakoma tiesioginio žvilgsnio su žiūrovu, jie nuasmeninami idant simboliškumo, universalumo.