VILMANTAS MARCINKEVIČIUS
4 birželio, 2021 / 30 birželio, 2021
Degantis protas
„Degantis protas“ – idėjomis sproginėjantis protas. Smegenys – mūsų duomenų bazė, laikmena, kur kaupiamos mintys, idėjos, jausmai, prisiminimai. Kai buvome izoliuoti nuo kontaktų su kitais žmonėmis, sumažėjo naujų ir gyvų patirčių. Tokiais atvejais labiau pastebi save – imi save motyvuoti, save papildyti, imi intensyviau nei paprastai naudotis savo duomenų baze – protu. Menininkai dažnai vadinami keistuoliais ar net pamišėliais. Ir kas tas pamišimas? Kokios jis prigimties? Menininko pamišimas, matyt, bus atskira pamišimo rūšis. Simptomai: gilus egzistencinis visų reiškinių matymas, nepaliaujamas klausimų kėlimas ir kvestionavimas, drąsa būti savimi. Ir pagrindinis: kalbėjimas meninėmis priemonėmis, privalomybė visus tuos suminėtus simptomus įkūnyti objekte, paveiksle, nuo kūrybos neatskiriamame kasdieniame gyvenime. Vilmanto Marcinkevičiaus kūryboje sukeistintos tikrovės siužetai ir fantazijos įsilydo vienos į kitas ekspresyviais pliūpsniais. Aštri, bet neskalijanti V. Marcinkevičiaus kūryba išryškina žmogaus, jo jausmų ir veiksmų keistumus. Ir viso pasaulio pamišimas tampa matomas. Intuityviai, nesivadovaudamas literatūriškumu, Marcinkevičius gyvenimiškas situacijas paverčia kolektyvinę pasąmonę žadinančiomis kompozicijomis. Autobiografiškumas atsiskleidžia tik pačiam autoriui papasakojus už paveikslų lyg pamušalas slypinčias istorijas. Vilmantas mato kūrybos ir mokslo paralelę – niekas neatsiranda iš nieko, tik iš pirmo žvilgsnio kūrybinė idėja atsiranda tarsi iš niekur. Bet tai daugiau drugelio efektas. Priežastis, pirminis impulsas visuomet yra, tereikia atsekti priežastingumo ryšio grandinę ir loginė seka tampa matoma. Marcinkevičiaus kūryboje geltonos ir mėlynos spalvų derinys galėtų būti traktuojamas kaip nežemiško ir žemiško pasaulių dualumas. Sartro filosofijoje aiškinama, kad reikia atitrūkti nuo daiktinio pasaulio, Niekis yra ta geltonoji Marcinkevičiaus kasdienybė, kurią privalo palydėti aukštesnis reiškinys – mėlyna Būtis. Drugelio efekto trope V. Marcinkevičiaus paveikslai pakibtų tarp sparnų plastelėjimo ir tornado – tarp priežasties ir galutinio padarinio. Marcinkevičius neretai kūryboje sublimuoja savas emocijas. Menas veikia kaip terapija tam, kad realybėje neįvyktų tornadas. Taigi geltonos kasdienybės atskiedimas gera mėlynos anapusybės doze veikia kaip prevencija nuo kasdienybės inercijos.Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė