Vytautas TOMAŠEVIČIUS
Kasdienybė
Nuostabi Vytauto Tomaševičiaus kasdienybė
Vytautas Tomaševičius (g. 1972 m.) - viduriniosios kartos lietuvių tapytojas, surengęs daugiau nei 10 asmeninių parodų Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje. Bendradarbiauja su Olandijos ir Švedijos galerijomis, taigi menininko darbus dažniau galima pamatyti už Lietuvos ribų. „Baroti“ galerijoje atidaromos pastaraisiais metais sukurtų darbų parodos pavadinimas iš karto pasako beveik viską. Nuostabios kasdienybės atspindžiai – ir iš karto darosi akivaizdu, jog čia nerasime bandymo persikelti į kitus pasaulius ir galimų jų atvaizdų, siurrealistinių vizijų, neatpažįstamų pavidalų ar neaiškios paskirties objektų. Autorius savo kūrybos objektu šįkart renkasi savo paties kasdienybę, siūlydamas kaip tik joje įžvelgti tai, kuo galima žavėtis, stebėtis ir mėgautis. Menininko kasdienybė nepasižymi kuo nors ypatingu ir nelabai kuo skiriasi nuo įprastinės. Kasdieniai ritualai – neskubrūs pasivaikščiojimai, dukart metuose – kelionės prie jūros, žaidimai su augintiniais, kasryt matomi vaizdai dirbtuvės koridoriuose... Nieko stulbinančio, nieko įsimenančio. Tačiau kaip tik tame ir slypi tos kasdienybės vertingumas. Vytautas Tomaševičius iš savo aplinkos ištrauktus „kadrus“ fiksuoja ne tiesiogiai, mechaniškai perteikdamas tai, ką mato aplinkui; kasdienybė jam yra impulsas vaizdui atsirasti ir istorijai papasakoti. Tačiau naratyvas jo kūriniuose irgi nėra pats svarbiausias. Motyvas, istorija ir technika – trys lygiaverčiai komponentai, sudarantys tapytojo kūrybos pagrindą. Autorius kūriniams naudoja mišrią techniką: akrilą, temperą, aliejinius dažus ar grafitą ant dažais padengtos drobės. Vytauto Tomaševičiaus tapyboje prie pasakojimo kontrastingumo ženkliai prisideda techninis sprendimas. Menininkas subtiliai ir lengvais prisilietimais atkuria atpažįstamą realistinį vaizdą, jo pernelyg nedetalizuodamas. Palangos parkas, matomas dukart per metus, parodų salės interjeras, į koridorių išstumti nebenaudojami baldai, siena su ant jos kabančiais paveikslais – viso to tarsi ir užtektų savarankiškam paveikslui suformuoti. Šie vaizdai plokšti, nelabai ryškūs, tarsi būtų matomi pro stiklą; yra tapybiškas atvaizdas, yra lengvas rankos su teptuku ar pieštuku prisilietimas, regisi, to ir pakanka. Tačiau Vytautas Tomaševičius įveda trečiąjį, grafinį komponentą, savotišką triksterį, suardantį atpažįstamą vientisą pasakojimo giją. Tai ryškus linijomis atvaizduotas žmogaus siluetas, grafiniai ornamentai, padengiantys žmogaus kūną, žodžiu – tai, ko nesitikėjai, nelaukei ir ko dabar jau neįmanoma nepamatyti. Šie ryškūs grafiški elementai paveikslo plokštumai suteikia gelmės, o istorijai – netikėtų posūkių. Taip jaukioje galerinėje erdvėje kyla muštynės, kviečiama šokiui ar prabėga atletas, interjerus uždengia nežinia iš kur atsiradęs juodas kamuolys tarsi susiraizgiusių minčių tumulas. Trapus fonas ir aštrus grafinis elementas sudaro ne tik vizualinį, bet ir prasminį kontrastą. Kasdienybėje visuomet yra vietos netikėtumui – gal čia apie tai? Bet kuriuo atveju, Vytautas Tomaševičius savo kasdiene aplinka ir savo įprastais ritualais nesibodi, jų nesišalina ir nenori nuo jų pabėgti. Atvirkščiai. Kasdienybė jam atrodo nuostabi – dėl įprastų vaizdų, žinomo maršruto, saugumo jausmo – o drauge visa tai leidžia autoriui žaisti paradoksais, ironizuoti, dekoruoti ir kitaip transformuoti matomus vaizdus ir patiriamus jausmus. Akimirkos trapumas, tradicijos atšvaitas, įsigilinimas į motyvą ir minties spontaniškumas ir staigus ironijos blyksnis – tokie Vytauto Tomaševičiaus tapytos (ir realios) kasdienybės komponentai.
Dr. Jurgita Ludavičienė